Lietuvos kinas - pirmyn, atgal

Skirmantas   Valiulis, kino kritikas

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos kinas tapo laisvas nuo visko, išskyrus pinigus. Jo finansavimas, lyginant su kaimynais latviais ir estais, tebėra lietuviško kino silpniausioji grandis. Tiesa, kasmet pinigų iš valstybės biudžeto ir įvairių fondų daugėja, bet didėja infliacija, o taip pat − ir noras kurti filmus. Lietuva kasmet paruošia ivairių profesijų kino specialistų (pernai Dailės akademija išleido daugiau kaip 10 animacijos režisierių), jie susiranda darbo televizijoje (turbūt Europos rekordas − trims su puse milijono gyventojų dirba net 5 nacionalinės televizijos kanalai) ir vis dar besiplečiančioje reklamoje. Tačiau visų jaunų režisierių svajonė − startuoti su savarankišku filmu. Iš pradžių − nors trumpo metražo, nes tarp ilgo metražo filmų pakankamai didelė konkurencija. Keista, bet didžiuma šito kūrybingo jaunimo nebėga į užsienį, nebent išvyksta į kokią trumpą stažuotę, yra kantrūs, nors rašo ir programinius jaunųjų manifestus, ir ištikimi Lietuvai bei jos kino tradicijoms. Kai atsigręžiame atgal, matome, kad, nepaisant nepalankių politinių aplinkybių, septintuoju dešimtmečiu, iki vadinamojo „Prahos pavasario", Lietuvai pavyko sukurti savitą vaidybinį ir dokumentinį kiną, kurio negėda ir dabar.

Kai kas iš to „auksinio meto" jau buvo parodyta Nyderlanduose, pvz., labai savitas filmas „Jausmai”, su puikiais įžymių Lietuvos kino aktorių − Juozo Budraičio, Algimanto Masiulio, Regimanto Adomaičio, Broniaus Babkausko, Laimono Noreikos ir kt. − vaidmenimis, su skausmu dėl prarastos nepriklausomybės ir stoiška nuotaika iškęsti viską, tačiau neišduoti nei Tėvynės, nei savęs (rež. A. Grikevičius, A. Dausa).

Naujoje programoje pamatysite seną režisieriaus Arūno Žebriūno filmą „Riešutų duona" − fantasmagorišką ir komišką sakmę apie meilę bei pavydą, sukurtą pagal rašytojo S. Šaltenio apysaką. Ekranizacijų neatsisako ir naujasis lietuvių kinas − A. Puipos filmas „Nuodėmės užkalbėjimas" sukurtas pagal  neseniai mirusios labai populiarios Lietuvoje moters, tapytojos, rašytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės romanus. Filmas jau pelnė ir tarptautinių apdovanojimų, tačiau svarbiausia − buvo populiarus tėvynėje. Pagal reitingų lenteles jis patenka į pirmąjį dešimtuką tarp 250 savų ir užsieninių filmų.

Gal Lietuvos žiūrovas pasisuko į savąjį kiną? Keista, tačiau anksčiau daugelis lietuviškų filmų buvo geriau žinomi užsienyje, keliaudavo per festivalius, rinko apdovanojimus, o Lietuvoje buvo nepopuliarūs ir mažai žinomi. Kalta ir kino rodymo sistema: dauguma sovietinių kino teatrų buvo uždaryti ir privatizuoti,  o nauji multipleksai atsirado ne iš karto. Be to, pirmiausia jiems rūpėjo „užkalti” kapitalo, o čia − geriausias talkininkas buvo Holivudo filmai.

Dabai keičiasi ir laikai, ir repertuaras. Gimė daug kino festivalių, matome viso pasaulio kino produkciją. Galime palyginti, kiek savitumo esama tyliame Kristijono Vildžiūno filme „Aš esi tu". Puikų vizualinį stilių išsaugo ir tikras Lietuvos kino  globalistas režisierius Šarūnas Bartas  naujausiame savo filme „Septyni nematomi žmonės". Nežinau, ar greitai jam pavyks realizuoti sumanymą − istorinį filmą „Margiris" iš Lietuvos viduramžių laikų, bet tai, kad jis domisi ir tokiomis temomis, yra vienas iš įrodymų, kad filosofuodamas apie laisvę bei civilizacijos likimą tolimame pasaulyje jis savo vidumi išliko lietuviškos dvasios ir lėto kontempliavimo autorius, gerai žinomas Europoje teatro režisierius E. Nekrošius.

Tegu šios kelios pastabos padeda geriau įsivaizduoti, kokių vilčių ir potencijų turi mano mažos šalelės − Lietuvos − kinas.